Mano brangus Citroën AX,
Rašau tau visų šių metų pabaigoje, nes vis dar tavęs pasiilgau. Iškeičiau tave, savo tiek nuotykių, tiek kilometrų palydovą, į tą švedišką furgoną.
Pabandyk mane suprasti. Jis turėjo oro kondicionierių, raumeningesnę išvaizdą ir galingesnį variklį. Tu man davei tiek daug pažadų, kad galiausiai tavimi prekiavau. Tiesą sakant, ji man pasiūlė dalykų, apie kuriuos net nesvajojote man pasiūlyti. Prisipažįstu, kad tie pirmieji vasaros mėnesiai buvo fantastiški, oro kondicionierius padarė didžiulį posūkį, o galingesnis variklis pagreitino mano judesius.
Net nežinau, ar vis dar riedi, ar „amžiną poilsį“ radai automobilių skerdykloje.
Be to, pasikeitė mano gyvenimas. Kelionės ilgėjo, kelionės į universitetą buvo keičiamos kelionėmis į darbą, išaugo erdvės poreikis. Aš pasikeičiau, o tu vis dar toks pat. Man reikėjo šiek tiek daugiau stabilumo (jūsų nugara…) ir ramybės (garso izoliacija…). Dėl visų šių priežasčių aš tave pakeičiau. Mano garaže telpa tik viena mašina.
Problemos prasidėjo netrukus po to. Nuo to laiko kiekvieną kartą, kai matau Citroën AX, galvoju apie jus ir mūsų nuotykius. Ir tada viskas pradėjo klostytis ne taip. Bandžiau savo naująja „švedų kalba“ atkurti linksmus laikus, kuriuos praleidau su tavimi, bet tai nėra tas pats.
Tu buvai grėblys, ji labai kontroliuojama. Su tavimi prisiimdavau atsakomybę, pas ją visada įsikišau elektroninės sistemos. Jūs turėjote gryną laidumą, jis turėjo filtruotą laidumą. Jūs nebuvote super sportinis automobilis – jūsų variklis nesuteikė daugiau nei 50 AG. Tačiau tai, kaip ryžtingai kopėte antriniais keliais, kuriais važiavome ieškodami tų vingių (ir kokių vingių!), reiškė, kad, mano vaizduotėje, aš buvau kažkuo galingesnio.
Šiandien, kai mano gyvenimas labiau stabilizuotas, aš vėl ieškau tavęs. Bet aš nieko nežinau apie jus, deja, mes daugiau niekada neperžengėme „švyturių“ kelyje. Net nežinau, ar dar riedi, ar „amžiną poilsį“ radai automobilių skerdykloje — driežas, driežas, driežas!
Noriu tau pasakyti, kad vėl tavęs ieškau. Noriu sužinoti, kur tu eini, kaip tau sekėsi... kas žino, ar dar neturime kelių tūkstančių kilometrų, kuriuos reikia įveikti kartu. Tikiuosi! Bet kokiu atveju tu buvai ir visada būsi mano pirmasis automobilis.
Nuo vairuotojo, kuris tavęs nepamiršta,
Viljamas Kostas
PASTABA: Paryškintoje nuotraukoje – du aktoriai šioje romantiškoje „keturių ratų“ istorijoje tą dieną, kai jie išsiskyrė. Nuo to laiko daugiau niekada nemačiau savo AX. Mano draugas man pasakė, kad matė jį netoli Coruche (Ribatejo). Taip pat nusikirpau plaukus.